„Sakoma, kad radus keturlapį dobilą ar Katedros aikštėj atsistojus ant „Stebuklo“ plytelės triskart apsisukus, sugalvotas noras išsipildys. Mano sugalvotas noras dažnai būdavo „turėti gerą vyrą ir vaikų“. Tarsi nujausdama, kad man gyvenime būtent prireiks šio stebuklo. Kalbu apie vaikus, nes vyrą tikrai turiu gerą.
Vaikus pradėjome planuoti iškart po vestuvių. Apsilankiau pas ginekologę, atliko gimdos kaklelio vėžio tyrimą, pasiklausiau dėl folio rūgšties vartojimo. Nes buvau girdėjusi, kad ji reikalinga norint pastoti. Kai po keletos mėnesių rezultato nebuvo, bandėm įvairiausius internete rastus būdus: nuo kojų pakėlimo iki „pataupymų“ ar atostogų atsipalaidavimui.
Po pusantrų metų bandymų, apsilankiau pas šeimos gydytoją su nusiskundimu „nepavyksta pastoti“. Gydytojos komentaras: „nepergyvenk, aš po septynerių metų pastojau“.
Tuo metu lyg ir nuramino, nes galų gale atrodo norimas rezultatas visgi pasiekiamas. Dabar, manau, taip ramiai nebereaguočiau ir tikrai turėčiau, ką atsakyti. Bet labai pykti negaliu, nes tikrai paskyrė daug tyrimų.
Įdomu tai, kad kai kurie gydytojų komentarai labai įstringa į atmintį, lyg vakar girdėti.
Atsimenu endokrinologės žodžius: „su tokiu rodikliu pastoti neįmanoma“.
Ta prasme neįmanoma? Visiškai? Po mano nuostabos, gydytoja paaiškino, kad reikės vartoti hormoninius vaistus. Tuos vaistus vartoju iki šiol. Skydliaukę tikrinuosi kas 3 mėnesius ir gydytoja dozę koreguoja, kad tik rodikliai atitiktų normas.
Tada pradėjau lankytis pas III lygio ginekologę poliklinikoje. Ginekologė stebėjo, ar vyksta ovuliacija, sakė, kuriomis dienomis turėti lytinius santykius, buvo išrašiusi gerti progesteroną. Liepė vyrui pasidaryti spermogramą, o man – kiaušintakių pratekamumo tyrimą. O po paskutinio slaugytojos komentaro, kad „na tu čia jau pas mus ateini kaip į darbą“ – nebegrįžau ten. Visas šis „poliklininis“ gydymas truko apie pusmetį.
Tada kokį pusmetį bandėme atsipalaiduoti ir susikaupti „rimtiems“ tyrimams ar gydymui. Jau nujaučiau, kad gali prireikti pagalbinio apvaisinimo, nes praėjo dveji metai visiškai be jokio rezultato.
– Daugiau apie pagalbinio apvaisinimo būdą – IVF – skaitykite ČIA. –
Džiaugiuosi, kad per tuos dvejus metus, tiek aš, tiek ir vyras pakeitėme darbus. Nors buvo tokia mintis, jeigu pastočiau, senasis darbas galėjo užtikrinti geresnes sąlygas. Per tą laiką pasikeitė ir šeimos gydytoja, tai paprašius siuntimo į vaisingumo kliniką įstrigęs dar vienas gydytojos komentaras: „įsigykite šuniuką“.
Jau iš viso buvo praėję 2,5 metų bandymų pastoti. Vaisingumo centre buvo atlikti visi reikalingi tyrimai. Tada niekam neprieštaravau, su viskuo sutikau, per daug neklausinėjau ir nesidomėjau – visiškai pasitikėjau gydytojais. Aiški nepastojimo priežastis nebuvo nustatyta, tad ligos istorijoje atsirado toks įrašas: neaiškios kilmės nevaisingumas. Atitikom visus reikalavimus, tad mums priklausė kompensuojamas pagalbinis apvaisinimas.
Apsidžiaugėme, kad nesergame, kad nieko blogo ar nepagydomo nerado, nusiraminome. Nebuvo abejonių dėl pagalbinio apvaisinimo pasirinkimo. Dar tada tiek neturėjau žinių, buvo gal šiek tiek baisu dėl pačios procedūros, bet buvau visiškai įsitikinus, kad mus pavyks, kadangi jokių priežasčių nepastojimui juk nėra. Dėl tokio įsitikinimo visai neskubėjome, ramiai praleidome dar apie pusmetį, vis tikėdamiesi, gal pavyks ir be gydytojų pagalbos.
Prisimenu, kad jau pradėjus stimuliaciją buvau laiminga – lyg jau laukčiausi. Labai gąsdino tai, kad pačiai reikėjo leistis vaistus. Prieš pirmą dūrį gal kokius penkis kartus žiūrėjau YouTube įrašą, kaip tai padaryti. Visa tai dariau labai atsakingai, vos ne minutės tikslumu kas vakarą. Po pirmų kartų šį „džiaugsmą“ perleidau vyrui, kad ne man vienai reiktų „kankintis“. Nejaučiau jokių pašalinių simptomų, negąsdino ant pilvo likusios mėlynės – buvau laiminga, tarsi euforijoj.
Kitas iššūkis – kiaušidžių punkcija, nes ji daroma su pilna narkoze. Bet net ir po jos skausmą malšino džiaugsmas, nes tądien juk jau susijungs mūsų ląstelės, iš kurių išsivystys leliukas. Sunkiausia buvo išlaukti tas 2-5 dienas iki perkėlimo – ten kažkur laboratorijoj yra mūsų žirniukai ir norėjosi kuo greičiau juos pasiimti. Kitą dieną po punkcijos pasakė, kad iš viso apsivaisino 11 kiaušialąsčių. Tą skaičių suvokiau kaip vaikų skaičių. Žinojau, kad tikrai ne visi išgyvens, bet 11 man buvo didelis skaičius. Antrą dieną po punkcijos buvo perkeltas vienas embrionas ir dar vienas buvo perkeltas 5-tą dieną.
Užšaldymui liko tik 4, nes kiti 5 neišgyveno tų kelių dienų. Kai įkėlė embrioną ir gydytoja pasuko ekraną, kad matyčiau, kur jis ten yra, akys prisipildė ašarų. Jau nuo tos akimirkos laikiau save nėščia. Bijojau eiti į tualetą. Ką jau į tualetą, apskritai ėjau mažais žingsneliais, kad tik „nepamesčiau“. Nevažinėjau troleibusais, kad tik nebūtų per didelės vibracijos…
Kraujo tyrimą reikėjo pasidaryti po 10-ies dienų. Prisimenu tą jausmą, kai jungiesi prie sistemos pamatyti rezultato – toks pats buvo po bagiamųjų egzaminų, tik jaudulio, atrodo, dabar buvo daugiau. Prisijungus pamačiau 56,4 skaičių, žiūriu šalia, ką jis reiškia. Darkart žiūriu. Visas kūnas dreba, bet atrodo teigiamas. Siunčiu vyrui rezultato nuotrauką ir su džiaugsmu klausiu „teigiamas?!“. Susisiekiau su gydytoja, jos balse labai didelio džiugesio neišgirdau, liepė toliau vartoti vaistus. Pradėjau ieškoti informacijos, skaičiuoti savaites. Supratau, kad mano rodiklis nėra pats geriausias, bet tas džiaugsmas rodos buvo stipresnis. Dabar nemoku apsakyti, kokia buvau laiminga tą vieną mėnesį, nes tikrai jaučiausi nėščia.
Eidama į tualetą kiekvieną kartą bijojau pamatyti kraujo, ir kiekvieną kartą apsidžiaugdavau, jo nepamačius. Norėjau garsiai rėkti, kad pagaliau laukiuosi. Bet žinodami visas rizikas, džiaugėmės tyliai.
Gydytojos apžiūros metu pajaučiau baimę, kad kažkas bus negerai. Taip ir buvo- ji nieko nepamatė. Kad įsitikintume, dar kartą pasidariau kraujo tyrimą. Ir skaičiai jau buvo visai maži. Kol visą mėnesį glosčiau pilvą ir taip saugojau ten esančius žirniukus, nieko neliko. Labai skaudėjo, tiek fiziškai, tiek emociškai. Šią netektį kentėme vieni, nies niekas apie nėštumą nežinojo, tai ir pasiguosti atrodo niekam negalėjom. Tada dar nesuvokiau to, kaip netekties, atrodė, kad tai tik nepavykęs gydymas.
Atsigavę po kelių mėnesių ruošėmės šaldytų embrionų perkėlimui. Už šią procedūrą mokėjome patys, o pilną kompensuojamą IVF ciklą pasilikome atsargai. Po atšildymo perkėlimui liko 3 embrionai. Gydytoja su dvejone, bet perkėlė visus 3. Aš nė kiek neprieštaravau. Džiaugiausi, pradėjau atsargiai svajoti apie trynukus ar dvynukus. Bet šį kartą, atrodo, buvau dar labiau atsargi. Po 10d. kraujo tyrimas buvo neigiamas. Per skausmą brendo mintis apie 2-ąjį IVF ciklą. Rimtos priežasties, atrodo, nėra – tai turi juk kažkada pasisekti.
Po kelių mėnesių ruošiantis antram pagalbiniam apvaisinimui, abu supratome, kad norime pas kitą gydytoją. Konsultacijos metu gydytoja pasiūlė abiems pasidaryti nemokamus genetinius tyrimus. Tyrimus atlikome prieš pat paskelbiant karantiną Lietuvoje, tad genetinių tyrimų atsakymą gavau telefonu. Pokalbio metu su gydytoja išgirdau tik vieną dalyką – jei pastosiu natūraliai, 11-ą nėštumo savaitę reikės atlikti vaisiaus genetinius tyrimus, o jei bus atliekamas pagalbinis apvaisinimas, genetiniai tyrimai bus atliekami embrionams prieš perkėlimą. Gavusi el. paštu tyrimo atsakymą, pradėjau domėtis, kas ten parašyta. Supratau, kad man nustatyta genetinė patologija. Išsigandau, bet gi gydytojos žodžiuose buvo „natūraliai“ ir „embrionų genetinis tyrimas“, vadinasi tikimybė yra.
Tuos kelis karantino mėnesius tuo ir gyvenau, kad visiškai vilties pastoti iš manęs dar neatėmė, kad turime dar vieną kompensuojamą gydymą. Tolimesnės konsultacijos metu gydytoja paaiškino, kad man kartu su pagalbinio apvaisinimo procedūromis bus kompensuojamas ir embrionų genetinis tyrimas. To tyrimo metu atrinks embrionus, kurie neturi genetinių pakitimų ir perkels tik sveikus. Džiaugiausi, kad visgi pagaliau man nustatė nevaisingumo priežastį, kad yra būdas tarsi šią priežastį apeiti. Keletą mėnesių užtruko, kol buvo paruošta dokumentacija PGD. Ir štai po 5-erių metų nepastojimo, pagaliau žinant nevaisingumo priežastį, vėl pradėtos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Tuo metu buvau dar labiau įsitikinus, kad dabar pavyks.
Visos procedūros iki PGD tyrimo jau buvo žinomos ir taip nebegąsdino. Po punkcijos gydytoja man paskambino pasakyti, kad apsivaisino 7 kiaušialąstės.
Perkėlimas buvo šeštadienį ir kaip tyčia vyrui tą dieną reikėjo dirbti. Tad į kliniką važiavau viena – juk tik perkėlimui.
Tiksliai nebeatsimenu, kokius žodžius parinko gydytoja pasakyti tai, kad atlikus genetinį tyrimą iš 7 embrionų 4 turi patalogiją, o likę 3 embrionai yra neinterpretuojami, t.y., nebuvo įmanoma nustatyti, ar jie turi patologiją. Nėra nei vieno patvirtinto embriono be patologijos. Kol per veidą riedėjo ašaros ir kilo pyktis, kad šalia nėra vyro, gydytoja aiškino visas galimas rizikas, jei perkelsime neinterpretuojamus embrionus.
Apsisprendžiau rizikuoti. Bandžiau galvoti logiškai: jei turi patologiją, embrionas pats nustos vystytis, jei visgi nenustos vystytis, patologiją bus galima nustatyti atliekant vaisiaus genetinį tyrimą. Na, o gal viskas bus gerai?..
Apie tai, ką darysiu, jei nustatys vaisiui kokią patalogiją, dar negalvojau, juk visgi pirmiausia reikia pastoti. Nusivaliusi ašaras gydytoja padavė baltą popieriaus lapą ir diktavo, ką rašyti. Esmė tokia, kad aš savo raštu turėjau patvirtinti, kad susipažinau ir prisiimu visą riziką dėl galimo vaisiaus apsigimimo ar nesivystymo ir pan. Tai tarsi buvo nuosprendžio sau rašymas.
Buvo perkelti 2 embrionai, nes visgi tas trečias jau buvo nebeaktyvus. Nemoku apsakyti jausmo po šio perkėlimo – tarsi plyšau į dvi dalis. Viena vertus tikiu, kad gali būti viskas gerai, kita vertus – beprotiškai bijau neįgalaus vaiko. Atrodo, kad to nebeišgyvenčiau. Tos 10d. iki kraujo tyrimo buvo pačios sunkiausios, baimė buvo didesnė nei viltis. Manau, kad aš iš vidaus atstūmiau tuos du žirniukus, nors gydytoja sako, kad greičiausiai jie turėjo patologiją, todėl nesiimplantavo. Buvau bepradedanti susitaikyti, kad ir koks gimtų leliukas, man bus pats svarbiausias ir mylimiausias, kad tik gimtų. Tad buvo skaudu.
Po antro nesėkmingo pagalbinio apvaisinimo kilo daug minčių: ar man išvis įmanoma natūraliai pastoti, ar įmanoma, kad embrionas būtų be patalogijos, ar įmanoma, kad jis sėkmingai įsiimplantuotų. Pirmą kartą nuėjau pas psichologę, pradėjau domėtis genetiniais tyrimais, skaičiuoti galimus chromosomų variantus, kitose šalyse atliekamais tyrimais ir gydymais. Pradėjome skaičiuoti santaupas ir kiek prireiktų, jei nuspręstume dar kartą pabandyti, nes valstybė daugiau nebekompensuos.
Su vyru nusprendėme, kad pabandysime dar kartą. Tad sutaupius pakankamą sumą, nuvykome į vaisingumo kliniką konsultacijai ir aptarėme galimus variantus. Nusprendėme atlikti IVF be embrionų genetinio tyrimo, nes jo kaina prilygo dviems pagalbiniams apvaisinimams. Šį kartą visai kitaip priėmiau rizikas. Genetikė paaiškino, kad mano atveju yra du galimi patologijos variantai, iš kurių vieną patologiją turintis embrionas tiesiog pats nustos vystytis, o kitu atveju patalogiją bus galima nustatyti atlikus vaisiaus genetinį tyrimą. Lieka ir tas pats stebuklingiausias variantas, kad viskas bus gerai.
Vėl visa širdimi tikėjau, kad turi pavykti. Nors šį kartą folikulai augo silpnai, vaistų dozės buvo maksimalios, beveik po kiekvienos apžiūros gydytoja konsultuodavosi ir su kitais gydytojais. Po punkcijos apsivaisino 5 kiaušialąstės. Trečią dieną buvo perkelti 3 embrionai, o likę 2 nustotojo vystytis. Apie galimas patologijas nebegalvojau, bandžiau atsipalaiduoti ir nedrąsiai svajoti laukdama teigiamo atsakymo.
Tada, kai turėjau darytis kraujo tyrimą, abu su vyru pasiėmėme laisvadienius, kartu važiavome į kliniką, su didele baime ir nekantrumu laukėme atsakymo – ir tą dieną dar kartą sugriuvo mūsų pasaulis. Keikiau save, kad gimiau su tokia patologija ir tuo pačiu beprotiškai gailėjau savęs. O dar labiau gailėjau vyro, kuris visiškai dėl to nekaltas.
Šiandien, praėjus jau geram pusmečiui, nevaisingumo diagnozę bandau suprasti ir priimti kaip duotybę, nes aš jo nesirinkau. Nenustojau tikėti, kad kažkada pavyks pastoti natūraliai. Nesakau, kad niekada nebebandysime pagalbinio apvaisinimo. Bandau nepasiduoti ir ieškoti kitokios gyvenimo prasmės, būti laiminga ir dėkinga už tai, ką turiu.“
