„Mūsų kelionė link leliuko prasidėjo 2017 m. rudenį. Kadangi mums abiems buvo jau virš 30 metų, po 6 mėnesių nesėkmingų bandymų 2018 m. gegužę kreipiausi į gydytojus. Kreipėmės į šeimos gydytoją, kuris paskyrė kraujo tyrimus, kad pažiūrėtų ar vyksta ovuliacija. Ovuliacija vyko, dėl mėnesinių niekada neturėjau problemų, ciklas visada buvo reguliarus. Gavau siuntimą pas ginekologę, o vyras gavo siuntimą pasidaryti spermogramą. Spermogramos rezultatai – viskas yra gerai.
Per ginekologės apžiūrą man buvo paimtas tepinėlis ir paskirtas naujas vizitas echoskopijai. Echoskopija vyko jau 2019 m. sausio mėnesį ir echoskopijos metu buvo rastas polipas, kurį reikėjo šalinti ir dar buvo pasakyta, kad vienas kiaušintakis yra nepratekamas. Polipas buvo pašalintas, o mes nusprendėm, kad kol kas nesikreipsime į gydytojus ir bandysime natūraliai pastoti. Bet laikas ėjo, o rezultato nebuvo…
2020 m. pradžioje nusprendėm, kad reikia kreiptis į vaisingumo gydytojus. Vyrui vėl buvo paskirtas spermogramos tyrimas ir jo rezultatai šįkart buvo ant ribos, gydytoja ramino, kad viskas yra gerai ir su tokiais rezultatais galima pastoti. 2020 m. vasario mėnesį turėjau konsultaciją ir apžiūrą pas vaisingumo gydytoją, kurios metu buvo rastas polipas ir kovo mėnesį buvo paskirta histeroskopija ir laparoskopija. Operacijos metu buvo pašalintas nepiktybinis polipas, nustatyta, kad abu kiaušintakiai yra pratekami, bet rasta II stadijos endometriozė. Pasitarę su gydytoja nusprendėm, kad nėra ko laukti ir mes bandysime IUI. Pirmoji inseminacija įvyko rugpjūčio mėnesį. Antroji – rugsėjo mėnesį.. Trečioji – spalio mėnesį.. Nei karto pastojusi nebuvau.
Pasitarėm tarpusavyje, kad reikia jau bandyti pagalbinį apvaisinimą.
Gruodžio mėnesį turėjau vizitą pas savo gydytoją, kuri patvirtino, kad yra naujas polipas ir norint pradėti IVF procedūras jį reikia šalinti. Polipas buvo sėkmingai pašalintas ir buvo nepiktybinis. Taip pat sausio pabaigoje abu turėjome konsultaciją su gydytoja dėl pagalbinio apvaisinimo. Klinikoje mums buvo paimti kraujo tyrimai, ir abiems reikėjo pasidaryti tyrimus dėl lytiniu keliu plintančių ligų. Kai visi tyrimai buvo atlikti ir visi dokumentai perskaityti ir pasirašyti, laukėme kiaušidžių punkcijos datos. Bet iki tol dar sekė daugybė vaistų, kuriuos reikėjo gerti ir leistis pagal gydytojos sudarytą protokolą. Į kliniką eidavau kas antrą dieną echoskopijai, kad patikrintų kaip auga folikulai. Ir pagaliau balandžio viduryje įvyko kiaušidžių punkcija.
Punkcijos metu išpunktavo 6 folikulus, apsivaisino 5 ir 1 geriausias embrionas už kelių dienų buvo perkeltas į gimdą, likę 4 buvo užšaldyti. Prasidėjo dar vienas vaistų protokolas ir ilgas laukimas. Vėlgi mano nuojauta tada sakė, kad mums nepavyko, bet labai norėjau būti neteisi, tai stengiausi nepasiduoti blogai nuotaikai. Balandžio pabaigoje sužinojome, kad nepavyko, dabar reikėjo sulaukti normalių mėnesinių, kad galėtume bandyti dar kartą.
Tuo metu atrodė, kad kuo greičiau noriu bandyti dar kartą ir kad tik greičiau ateitų tam tinkamas laikas. Bet laikui bėgant aplankė didžiulis liūdesys, apmąstymai ar tikrai noriu dar bandyti, gal reikia pailsėti nuo visko ir neskubėti. Buvo taip gera gyvent be adatų, be vaistų, be ėjimo į kliniką. Atrodo per tas 6 savaites iki normalių mėnesinių labai pailsėjau ir išsivalė galva nuo visų blogų minčių. Kai atėjo mėnesinės aš buvau tokia laiminga, kad mes vėl galime bandyti ir nebuvo jokių minčių, kad gal reikia pertraukos. NE, buvo tik viena mintis, kad MUMS DABAR PAVYKS!
Vėl prasidėjo vizitai į kliniką ir naujas vaistų protokolas, bet atrodo viskas buvo kitaip, labiau pasitikėjau savimi ir viską dariau su mintimi, kad dabar mums pavyks. Galvoje sukosi gydytojos žodžiai, kad yra dalis porų, kuriems pavyksta su šaldytais ir atšildytais embrionais, mane tai varė į priekį. FET buvo paskirtas birželio viduryje. Išsipuošiau kaip į didžiausią šventę ir ėjau su mintimi, kad mums pavyko! Visai kitokia buvo mano psichologinė būsena – buvau labai laiminga, kad vėl galime bandyti. Kraujo tyrimas nėštumui nustatyti buvo paskirtas po 9 dienų. Bet praėjus po perkėlimo savaitei, man pradėjo mausti pilvą kaip prieš mėnesines ir pradėjo teplioti. Buvau viena namie, aišku puoliau į ašaras ir jau pagalvojau, kad prasideda mėnesinės. Prisiminiau, kad kažkur turiu nėštumo testą, nusprendžiau jį pasidaryti. Ir negalėjau patikėti savo akimis, kai pamačiau neryškią antrą juostelę.
Liūdesio ašaras iškart pakeitė džiaugsmo ašaros. Iškart dariau testo nuotrauką ir siunčiau draugei, nes man reikėjo patvirtinimo, kad man nesivaidena.
Kitą dieną pasidariau dar keletą testų ir jie visi rodė neryškią antrą juostelę. Kai pasakiau vyrui, abu bijojome džiaugtis ir su nekantrumu laukėme kraujo tyrimo, kuris patvirtino, kad nėštumas yra. Tada atsirado baimės, ar tikrai viskas gerai, bet 5 savaičių ultragarsas rodė, kad nėštumas yra vietoje, širdelė plaka ir galima ramiau atsipūsti. Po 8 savaičių ultragarso buvau oficialiai išrašyta iš nevaisingumo klinikos ir galėjau jau registruotis 12 savaičių echoskopijai, kad būčiau įtraukta į nėštumo įskaitą.
Šiandien jau 36 nėštumo savaitė, visi daikčiukai suruošti, lagaminas į ligoninę sukrautas, belieka tik sulaukti didžiosios pasimatymo dienos.
Man dar dabar kartais būna sunku patikėti, kad mums pavyko, kad praėjome tokį kelią link savo svajonės. Aš noriu visiems palinkėti niekada neprarasti vilties, ieškoti pagalbos, kalbėtis. Man labai padėjo, kad aš niekad neslėpiau, kad yra sunkumų pastoti. Nedetalizavau kas ir kaip, bet niekas nelindo su klausimais “o kada vaikai” , nes žinojo, kad mes einame nevaisingumo keliu.
Taip pat labai padėjo Instagram paskyra, kur dalinausi savo mintimis, išgyvenimais (galite Agnę pasekti instagrame @kelias_link). Yra ir psichologų, kurie specializuojasi nevaisingumo srityse.
Nepamirškite, kad jūs esate ne vieni, kad yra nemažai porų, kurie eina šiuo keliu, kad yra žmonių, kurie jus išklausys ir pasakys “suprantu tave”.
Nenustokite svajoti, nepraraskite vilties ir padarykite viską, kas priklauso nuo jūsų. Jums pavyks 🙂 “
Norime pasveikinti Agnę ir jos šeimą su pasaulį išvydusiu berniuku, kuris dabar sveikas ir stiprus auga toliau.
Dėkojame Agnei už pasidalinimą savo istorija. Tikimės, kad ji suteiks vilties einantiems šiuo nelengvu keliu. 
